Sfragistika [gr. sphragis antspaudas], pagalbinė istorijos  disciplina, tirianti antspaudus.

Sinonimai: sigilografija

***********************************************************************************

Trakų kunigaikščio Kęstučio antspaudas 1379 m.
(GStAPKB, Schiebl. 52, Nr. 3) (Rimša E. Heraldika, Vilnius, 2004, p. 95)
http://www.istorija.net/photos/show-alb … hotoid=471

***********************************************************************************
LDK didysis antspaudas  http://pergamentai.mch.mii.lt/Istorinia … slt.lt.htm
LDK mažasis antspaudas  http://pergamentai.mch.mii.lt/Istorinia … slt.lt.htm
Vilniaus miesto ir savivaldybės organų antspaudai http://pergamentai.mch.mii.lt/Istorinia … ilt.lt.htm

(aprašymai)

***********************************************************************************

LDK didikų prikabinamieji ir prispaudžiamieji antspaudai (aprašymai)
http://pergamentai.mch.mii.lt/Istorinia … ult.lt.htm

***********************************************************************************
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai. Edmundas Rimša; Lietuvos istorijos inst. – Vilnius: Žara, 1999. – 765 p.: iliustr. – Bibliogr.: P. 693–704. – Asmenvardžių ir vietų vardų r-klės: p. 373-765. – Santr. vok.; lenk.

***********************************************************************************
Šaltinis http://www.istorija.lt/html/body_ldk2.html :

Lietuvos istorijos institutas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrius

Programa – Pagalbiniai istorijos mokslai
       1. Mokslo kryptis: Lietuvos visuomenės ir valstybės raida iki XXI a. pradžios (istorija ir istoriografija, pagalbiniai istorijos mokslai).
       2. Programos pavadinimas: Pagalbiniai istorijos mokslai.
       3. Programos vadovas: vyr. mokslo darbuotojas doc., hum. m. dr. Edmundas RIMŠA (tel. 2617273; el. paštas: rimsae@takas.lt); Bibliografijų grupės vadovas vyr. mokslo darbuotojas prof., hum. m. dr. Zigmantas KIAUPA (tel. 2153995; el. paštas: kiaupa@takas.lt).
       4. Programos antrojo etapo vykdymo terminai: pradžia – 2002 m., pabaiga – 2006 m.
       5. Ilgalaikis programos tikslas: Nuoseklūs pagalbinių istorijos mokslų tyrimai bei Lietuvos istorijos ir etnologijos bibliografijų rengimas.
       6. Mokslinių tyrimų rezultatai per pirmąjį programos vykdymo etapą. Pirmajame programos etape (1997–2001 m.) užbaigtas ilgametis miestų sfragistikos tyrimas ir išleista E. Rimšos knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai“ (Vilnius, 1999, 765 p.). Joje pirmą kartą regiono istoriografijoje apibendrintas Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Rusijos ir Ukrainos miestų, kadaise priklausiusių Didžiajai Kunigaikštystei, sfragistikos palikimas, paskelbtas antspaudų sąvadas. Už šį darbą jos autoriui suteikta 2001 m. mokslo premijai. Be miestų antspaudų, tyrinėta Lietuvos valstybės ir miestų heraldika, svarbi tiek valstybės, tiek savivaldų (savivaldybių) istorijai, ir kartu turinti praktinę reikšmę (remiantis tyrimais atkuriami senieji herbai). Šio darbo rezultatai apibendrinti E. Rimšos sudarytoje knygoje: „Lietuvos heraldika“ (Vilnius, 1998, Kn. 1, 192 p.), kurios leidybą finansavo Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Knyga išleista ir anglų kalba: „The Heraldry of Lithuania“ (Vilnius, 1998, Bk. 1, 192 p.).

***********************************************************************************

Šaltinis http://ic.lms.lt/ml/209/byloja.htm

Apie ką byloja senieji antspaudai (1)

Doc. Edmundą RIMŠĄ šį sykį kalbiname ne kaip Lietuvos istorijos instituto direktorių, bet kaip kruopštų tyrinėtoją, jau daugiau kaip du dešimtmečius plušantį heraldikos ir sfragistikos tyrinėjimų baruose. Geresnį pretekstą pokalbiui sunku ir besugalvoti: visai neseniai pasirodė solidus šio autoriaus mokslinis veikalas “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai”*. Šios išties unikalios – drįstame teigti - knygos leidybą parėmė Lietuvos tūkstantmečio direkcija, o išleido leidykla “Žara”. Beje, leidyklos iniciatyva 50 knygos egzempliorių išleista odiniais viršeliais. Šie egzemplioriai numeruoti, juose yra knygos autoriaus autografas – tai vertinga dovana ne vien istorijos žinovui. 

Antspaudai – heraldikos pagrindas
Leiskite Jus pasveikinti su išties reikšminga knyga, kurios, galima neabejoti, laukia turiningas gyvenimas. Esu tikras, kad labai greitai susilauksite palankių mokslinių recenzijų iš savo kolegų, kurie dirba įvairiausiuose istorijos mokslo tyrinėjimų baruose – ir ne tik Lietuvoje. Ką apskritai reiškia senieji antspaudai istorijos mokslui, kuo ši tyrinėjimų sritis ypatinga? Ar tai heraldikos mokslo, kurio prisiekęs atstovas esate, tąsa?

Antspaudai Lietuvoje yra pagrindinis heraldikos šaltinis. Jeigu Vakarų Europoje senosios valstybės nuo XIV-XV a. turi herbynus, t. y. heraldikos pagrindą, tai Lietuvoje išlikusių herbynų turime labai nedaug. Vienintelis senasis iš XVI a. vidurio yra “Stemmata Polonica”, saugomas Paryžiuje. Vėliau Kojelavičiaus herbynas, kuris buvo parašytas XVII a. vid., o išspausdintas tik XIX a. pab. – XX a. pr. Kai nėra tikrųjų šaltinių, tai heraldikos pagrindas yra antspaudai. Tiek Vakarų Europoje, tiek Lietuvoje atsiradę herbai išstūmė ligi tol naudotus portretus. Kitaip sakant, simbolizuojantis asmenį ženklas pereina į antspaudą. Senaisiais laikais dažniausiai buvo vaizduojami portretai. Galėjo būti valdovo, riterio portretas. Senieji miestai vaizduodavo savo įtvirtinimus, bokštus, sienas – savotiškas lyg ir miesto “portretas”.

Atmintyje iškart iškyla majestotinis Vytauto antspaudas.

Tai vienintelis išlikęs tikras Vytauto portretas – ir ganėtinai neblogos būklės. Tam laikui gana neblogai individualizuotas portretas. Turime ir senesnių, netgi raitelių portretų. Pirmasis – LDK Algirdo 1366 metų, dabar neišlikęs. Arba kunigaikščio Kęstučio, kuris išlikęs iš XIV a. vid. Tas stovintis karys – vienoj rankoj iškeltas kalavijas, kita ranka remiasi į skydą – yra ne kas kitas, o pats Kęstutis. Tie antspaudai gali būti daugiau ar mažiau individualizuoti – tai jau kitas dalykas, bet idėja ta, kad vaizduojamas valdovas.

Algirdas - ant žirgo, o Kęstutis stovi
Esu įpratęs manyti, kad valdovas turi būti vaizduojamas soste su valdžios skeptru rankoje. Arba ant žirgo – karo vado įvaizdis. O Kęstutis kažkodėl vaizduojamas kaip stovintis karys – kodėl net be žirgo? Tiesa, tuo metu, kai tas antspaudas datuojamas, Kęstutis nebuvo pirmas valstybėje asmuo. Didžiojo kunigaikščio titulas priklausė Algirdui. Ar šis minties kelias teisingas?

Problema štai kokia. Pagal Vakarų Europos tradiciją portretinių antspaudų yra trys grupės. Pirmoji – valdovas soste (tai majestotinis antspaudas, kuris dažniausiai siejamas su valdovo suverenumu, sfragistikoje tai dažniausiai karalius). Vytautas majestotinį antspaudą pasidarė tik XV a. pr. jau po to, kai 1392 m. tapo tikruoju Lietuvos vadovu. Jo majestotinis antspaudas – tai pretenzija į Lietuvos valdovų suvereną.

Europoje žemesnis antspaudo savininko rangas – valdovas, sėdintis ant žirgo. Dar žemesnis – stovintis karys, arba stovintis valdovas. Tokia gradacija, kuri Lietuvoje buvo aiški Algirdo laikais. Kai po perversmo prieš Jaunutį Algirdas ir Kęstutis sutarė, kad abu yra lygūs, Algirdas vis viena yra vyresnis, kadangi valdė Vilnių, o Kęstutis - Trakus. Todėl antspaude Algirdas sėdi ant žirgo, o Kęstutis stovi.

Algirdo antspaudas dingęs
Užsiminėte, kad Algirdo antspaudas neišliko. Kas jam atsitiko?

Seniausias Algirdo antspaudas aprašytas žinomo lenkų tyrinėtojo Tadeušo Čackio, kuris gana plačiai domėjosi ir Lietuva. 1800 m. jis išleido dvitomį veikalą “O prawach litewskich” – apie Lietuvos teisę ir teisynus. Ten labai daug vietos skirta sfragistikai, heraldikai, monetoms ir apskritai visiems kitiems pagalbiniams istorijos mokslams. Toje knygoje buvo aprašytas ir 1366 m. Algirdo antspaudas. Jis buvo saugomas Krokuvoje. Šiandien tas dokumentas išliko, bet antspaudo ant jo jau nebėra. Kai archyvai dar nebuvo sutvarkyti, labai daug antspaudų paprasčiausiai žuvo, būdavo nuplėšiami ir pan. Taigi jau 200 metų, kai to antspaudo pėdsakai dingę.

Apie Mindaugo antspaudą
O koks karaliaus Mindaugo antspaudo likimas? Tai labai keistas antspaudas: nei majestotinis, nei ant žirgo, net ir ne stovintis karys, o paprasčiausiai vaizduojama kažkas panašaus į M raidę, o gal ir W, priklausomai nuo to, kaip žiūrėsime.

Dėl Mindaugo antspaudo kyla daugiau problemų. M raidė dar nereiškia, kad antspaudas tikrai yra Mindaugo. Yra žinomi du Mindaugo antspaudai. Vienas išlikęs ir saugomas Slaptajame Prūsijos archyve, kuris dabar yra Berlyne. Tai ant 1255 m. akto prikabintas majestotinis antspaudas: valdovas sėdi soste su insignijomis. Visa bėda, kad tame akte antspaudas apnaikintas taip, kad nėra legendos, t. y. užrašo, kuris paprastai būna antspauduose. Išlikusi centrinė dalis, viršuje kryžiukas, nuo kurio prasideda legenda, kuri, deja, ištrupinta, o gal ir tyčia nuimta. Dėl to dar prieš Antrąjį pasaulinį karą dėl to antspaudo buvo suabejota.

Galimas dalykas, kad antspaudas nėra autentiškas. Abejota, ar kartais negali būti priimtas ir prikabintas nuo kito dokumento. Pagaliau gali būti, kad falsifikuotas ir pats dokumentas, kuriuo Mindaugas Livonijos ordinui dovanoja Lietuvai priklausiusias ir nepriklausiusias sėlių, žiemgalių žemes.

Ta problema išlieka ligi mūsų dienų. Tyrinėtojai, kurie tą antspaudą mėgino identifikuoti, kėlė versijas, kad jis galįs būti panašus į vengrų, kiti ieškojo panašumo su švedų antspaudais. Bet kur vengrai, o kur XIII a. vid. Lietuva.

O kokia Jūsų nuomonė? Būtų sunku patikėti, kad giliai domėdamasis antspaudais nebūtumėte susidaręs savo nuomonės.

Man teko domėtis to laiko antspaudais. Analogiškas, dydžiu ir išvaizda panašus yra Danijos karaliaus antspaudas. Jeigu prie to dokumento antspaudas ir buvo prikabintas, tai labai tikėtina, kad galėjo būti prikabintas būtent Danijos karaliaus antspaudas. Livonijos ordinui Danijos karalius ir patys danai tuo metu buvo artimiausi. Danijos karaliaus antspaudai ligi šiandien yra išlikę tiek Rygos, tiek Talino archyvuose.

Tai kodėl nepalyginus Danijos karaliaus ir Berlyne saugomo 1255 m. Mindaugo dovanojimo akto antspaudų?

Problema tokia. Jeigu tai ne falsifikatas, tai visai galimas dalykas, kad Mindaugo antspaudas buvo padarytas, remiantis Danijos karalių sfragistika – buvo lengviausiai įgyvendinama to meto sąlygomis. Tačiau norint įsitikinti reikėtų prieš akis turėti abu dokumentus su antspaudais. Arba reikėtų bent jau labai geros tų antspaudų fotonuotraukos. Dviejų visiškai vienodų spaudų padaryti buvo neįmanoma, nes tekdavo juos raižyti, o ranka dviejų vienodų neišraižysi.

Kęstučio spaudą darė vokietis
Logiškai priėjome ir prie spaudų, be kurių nebūtų buvę ir antspaudų. Kas tuos spaudus senovėje gamindavo?

Paprastai valdovo antspaudus viduramžiais gamindavo auksakaliai. O nuo XVI a. iš auksakalių cecho išsirutuliojo raižytojai, graveriai. Šios specializacijos atstovai gamindavo monetų, antspaudų spaudus ir pan. Tačiau Mindaugo laikais tuo užsiimdavo auksakaliai.

Tačiau apie auksakalių cechą Vilniuje žinome tik nuo 1495 metų?

Taip, tačiau vienas kitas pakviestas, atsivežtas auksakalys galėjo dirbti ir Mindaugo laikais. Pagaliau juk galima buvo tą spaudą užsakyti ir Rygoje. Antai Lenkijoje Vladislavo Lokietkos laikais valdovo spaudas buvo užsakytas Prancūzijoje. Valdovo spaudas buvo vienas iš reikšmingiausių kultūros dalykų, neretai tikras meno kūrinys. Paprastai žymiausi auksakaliai gaudavo atlikti tokį karaliaus užsakymą. Nors galėjo būti įvairiai. Pagaliau žinoma, kad ir Kęstučio antspaudus gamino vokietis.

Iš ko matyti?

Mat antspaudo legendoje užrašas “S(igillum). KYNSTUTTE DUX DE TRACKEN”. Pastarajame žodyje”ck” galėjo parašyti tik vokietis. Jeigu rašytų lenkas, tai būtų “de Trok”, “de Troki” ar kažkas panašaus. Vadinasi, meistras buvo vokietis.

Žinome Vytauto antspaudą ant 1384-1385 m. dokumento – vėlgi žodyje”Trakai” yra dvigarsis “ck”. Nesunku pasakyti, jog 1382 m. Vytautui pabėgus pas vokiečius, ten ir buvo, ko gero, tas spaudas padarytas. Meistras pagal savo įprotį padarė.

Iki XV a. pab. Lietuvoje ne kažin ką ir žinome, kas būtų galėjęs tuos spaudus raižyti. Tačiau nuo XV a. pab. neabejotinai spaudus darė Vilniaus pinigų kalyklos meistrai.

Kai žodis turėjo įstatymo galią
Ar asmeninio spaudo turėjimas viduramžiais buvo būtina valdovo atributikos dalis? Ar tik korespondencijos priemonė? Gal prieš karūnavimą valdovas, pvz., būtinai turėjo būti apsirūpinęs spaudu?

Karūnavimas ir valdovo spaudas – skirtingi, tarpusavyje nesusiję dalykai. Karūnavimas – valdovo pripažinimas karališkajame pasaulyje. Naują valdovą karūnuodavo arba Šventosios Romos imperijos imperatorius, arba Romos popiežius. Galėjo ir jų įgaliotas asmuo, pvz., Mindaugą krikštijo Rygos arkivyskupas. Karūnavimas – tai valstybės pakėlimas į kitą lygmenį. Karalystė Europoje – suverenus darinys.

O antspaudas reikalingas valdovo dokumentikai patvirtinti. Mindaugo laikais nė vienas raštas be antspaudo negaliojo. Turiu mintyje santykius su Vakarų Europa. Vietiniams santykiams palaikyti gal užtekdavo ir valdovo žodžio. Vytautas teikdavo privilegiją – ir to žodinio veiksmo pakako. Turime ir iš XVI a. žodinių paliudijimų, kad šiam asmeniui Vytautas davė. Net jei raštiško dokumento nebuvo, bet liudytojai atsimena – to pakakdavo. Valdovo žodis turėjo įstatymo galią.

Tačiau palaikant ryšius su Europa be antspaudo neišsiversi. Kaip vokiečiai elgėsi su Gedimino laiškais, 1323 m. siųstais popiežiui? Nuplėšė antspaudus nuo laiškų, kad popiežiui sukeltų įtarimų. Koks raštas be antspaudo? Europoje toks buvo nepripažįstamas.

Vėlesniuose laiškuose Gediminas taip pat mini, kad mes, girdi, siuntėme laiškus, antspauduotus tuo pačiu antspaudu, kurį ir dabar naudojame, bet vokiečiai paėmė ir sudegino.

Kai žodžio jau nebepakako
Vadinasi, ir prieš karūnavimą Lietuvos didieji kunigaikščiai savo laiškus antspauduodavo?

Antspaudus dėdavo ne tik valdovai. Jau XII - XIII a. antspaudus turėjo Europos miestai, bažnyčios, vienuolynai, amatininkų cechai, taip pat ir kilmingieji, XIII a. - net miestiečiai, kai kur net valstiečiai turėdavo antspaudus. Yra korespondencija, yra sudaryti aktai. Jeigu savininkas parduoda žemę, sklypą ar karvę, tai surašoma dokumente, o prie jo pridedamas antspaudas. Tik tada tas dokumentas yra tikras. XIII a. Vakarų Europoje jau neįsivaizduojama, kad dokumentas galėtų būti be antspaudo.

Su kuo šis reikalavimas sietinas?

Su rašytine teise – žodinę teisę jau pradeda pakeisti aktas. Žodžio jau nepakanka – jau reikia, kad žodis būtų įteisintas. Mat prabėgus kelioms dešimtims metų ir tų liudytojų nebelikdavo, kurie būtų galėję patvirtinti. O raštas yra šventas – jei antspauduotas ir antspaudo nė viena raidė nesugadinta.

Kaip atrodome greta kaimynų
Jeigu neprieštarausite, truputį pakeiskime pokalbio temą. Kaip Jūs pats vertinate savo išėjusią knygą?

Nors ir nekuklu sakyti, tokio darbo, kaip šis, ligi šiol niekas iš kaimyninių šalių nėra padaręs. Apimta visa LDK nuo XIV a. pab., t.y. nuo pirmosios Vilniaus savivaldos (1387 m.), iki 1795 metų. Jei tiksliau, tai užgriebta šiek tiek ir XIX a. – praktiškai iki 1831 m. sukilimo. Tai kompleksas visos valstybės visur, kur tik reiškėsi Lietuvos idėja, teisė.

Ką yra išleidę lenkai? Jie turi turtingos senosios medžiagos, Marian’as Gumovskis yra išleidęs veikalą apie Lenkijos gotikinius miestų antspaudus, kurie tik yra tos valstybės teritorijoje. Tiesa, dar Vilnių priskyrė – nežinia dėl ko: iki XV a. jau prie Lenkijos prišlietas! Tačiau to, kad kaimyninės Lenkijos karalystės miestų sfragistika būtų sutelkta į vieną vietą – nepadaryta. Žinoma, lenkams norint tokį darbą atlikti reikėtų ne vieno tomo. Vokiečiai irgi nėra padarę. Jie sfragistika domėjosi iki naujųjų laikų – jų sfragistika baigėsi XVI amžiumi. Pasakysiu kodėl. Matote, senieji antspaudai iki XVI a. – įstabus Europos kultūros ir civilizacijos palikimas. Taip visoje Europoje iki Atgimimo epochos – valdovų, miestų, cechų, vienuolynų ir net atskirų asmenų antspaudai. Jeigu vokiečiai imtųsi tuos antspaudus aprašinėti – dešimčių tomų nepakaktų. Vokietijoje daugybė miestų, išliko gausiau medžiagos, pagaliau ji nebuvo taip naikinama, kaip mūsų krašto sąlygomis.

Keitėsi požiūris ir į antspaudus
Labiausiai ir nuo seno pasaulyje domėtasi senovės sfragistika. Ši istorijos mokslo disciplina nagrinėja įdomiausius ir gražiausius paminklus, savotiškus meno kūrinius. Kuo senesnis laikotarpis, tuo mažiau rašytinių ir kitų šaltinių. Tačiau gotikos laikai užsibaigia – vėliau tie antspaudai tarsi jau neįdomūs.

Dabartiniais laikais pradedama domėtis laikotarpiu iki atsiranda tušo antspaudai. Tušiniai spaudai - fabrikinio darbo pavyzdžiai, kurie tyrinėtojus mažiau domina. Pirmieji tušo spaudai, naudojant gumą, kaučiuką, Europoje pasirodo XVII-XVIII a. sandūroje, Lietuvoje žinomi nuo XVIII a. pirmosios pusės, o įsigali jau Rusijos laikais, t. y. XIX a.

Žodžiu, šiandien į senuosius antspaudus žvelgiame jau ne tik dėl dokumento legitimacijos, t. y. ne tik kaip į patvirtinimo priemonę, bet ir kaip į meno paminklus. Daugeliu atvejų tie antspaudai susiję su miesto, valstybės gyvenimu. Kinta epochos, meno stiliai, ir antspauduose visa tai atsispindi, jie parodo žmonių mąstymą, to meto galvoseną ir daugelį kitų dalykų. Kiekviename antspaudo simbolyje užfiksuota tam tikra idėja, ir kartais nelengva pasakyti, ką ji reiškia. Kol neįsigilini į epochą – kas tada buvo, kodėl tas ar kitas ženklas atsirado? Kodėl ženkle atsirado Švenčiausioji Mergelė Marija arba koks Vienaragis? Anais laikais kiekvienas niuansas turėjo simbolinę prasmę, paskirtį, žmonės žinojo, kodėl viena ar kita detalė vaizduojama.

Tarkime, neturėtume senovės raštijos paminklų – Lietuvos Metrikos, pirmųjų spausdintų knygų, Lietuvos Statuto, senovės archyvų. Ar senieji antspaudai (jeigu turėtume atskirai nuo rašytinių šaltinių) mums pasakytų esminius dalykus apie valstybę, miestų gyvenimą, religijas, amatus, ūkį, karybą ir pan.? Pagaliau valstybės santykius su kitomis šalimis? O gal vis tik pasijustume kaip laivas be irklų ir burių atviroje jūroje?

Vien tik iš heraldikos ir sfragistikos daugelio dalykų padaryti būtų neįmanoma. Tačiau kas tai yra antspaudas? Jis visada yra prie dokumento. Prisiminkime 1422 m. Melno sutartį, kurią Lietuvos-Lenkijos valstybė sudarė su Vokiečių ordinu. Juodu ant balto surašoma, kas sutartį pasirašo ir kas ją antspauduoja: Jogaila, Vytautas, Lietuvos ir Lenkijos vyskupai, aukščiausi ponai, žymiausi miestai, kilmingųjų viršūnė. Ant sutarties prikabinta daugiau kaip 100 antspaudų. Maža to, kad valdovai antspauduoja, bet sutartį palaiko, šiandien pasakytume, ratifikuoja įvairiausio rango ir luomų atstovai. Kitaip tariant, visa to meto hierarchinė bendruomenė (plačiąja prasme).

Panašiai ir su Liublino sutartimi 1569 m. Šalia valdovų antspaudų savuosius turi prikabinti ir kiti, kartais tų antspaudų daugiau negu dokumente išvardijama pavardžių. Mat pabaigoje dažnai rašoma “etc.” – “ir kiti”. Prie svarbiausių dokumentų savo antspaudus kai kas prikabindavo ne iš karto. Tai buvo numatyta. Štai Vokiečių ordino didysis magistras rašo Livonijos ordino magistrui, kad prie Melno sutarties dokumento jie turį teisę kartu su vyriausiais vyskupais ir kitais antspauduoti dokumentą raudonu vašku, kiti – žaliu, o riteriai ir miestai pagal gradaciją – geltonu vašku… Todėl tas antspaudų prikabinimas prie sutarčių užsitęsdavo kartais mėnesius, o būdavo – ir metus. Tad toks sutarties ratifikavimas - vien valdovų antspaudų nepakako, įvairūs sluoksniai ir luomai pritardavo dokumento turiniui savo antspaudais.

(bus daugiau)

***********************************************************************************
* Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai. Edmundas Rimša; Lietuvos istorijos inst. – Vilnius: Žara, 1999. – 765 p.: iliustr. – Bibliogr.: P. 693–704. – Asmenvardžių ir vietų vardų r-klės: p. 373-765. – Santr. vok.; lenk.
***********************************************************************************

Šaltinis http://ic.lms.lt/ml/209/Gudavicius.htm

APIE KOLEGOS DARBĄ
Edvardas Gudavičius: "Jau turime tarptautinės reikšmės sfragistikos veikalą"

Pasirodžius doc. Edmundo Rimšos naujajai knygai “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai” į keletą klausimų paprašėme atsakyti Lietuvos istorijos instituto vyriausiąjį mokslinį bendradarbį prof. habil. dr. Edvardą GUDAVIČIŲ. 

Ką Jums pačiam reiškia senieji Lietuvos antspaudai?
Visų pirma turiu pasakyti, kad antspaudus tyrinėja pagalbinė istorijos mokslo disciplina – sfragistika.

Jeigu sfragistika yra pagalbinė disciplina, tai lyg antrinė būtų kitų, pvz., rašytinių istorijos šaltinių atžvilgiu?
Jokiu būdu. Štai tą ir noriu pasakyti, jog nėra antrinių disciplinų istorijos moksle.

Tai kodėl tada vadinama pagalbine disciplina?
Tai tradicinis požiūris. Mokslinė istoriografija prasidėjo būtent nuo pagalbinių disciplinų, nuo XVII a. benediktino vienuolio Johan Mabillon ar kitų archyvarų, kurie turėjo labai paprastą ir aiškų tikslą – klasifikuoti dokumentus ir įrodyti, kad jie yra autentiški.

Antspaudai tą autentiškumą gali patvirtinti arba paneigti?
Taip, nors ir ne tik antspaudai. Kai Europoje buvo pradėta kvalifikuotai tvarkyti senuosius dokumentus, prasidėjo ir kvalifikuoto mokslo raida, kuriama remiantis tikrais, patikimais dokumentais. Tai naratyvinės istoriografijos, politinių įvykių nagrinėjimo ir t. t. pradžia. Štai tada pagrindas, kuriuo rėmėsi istorijos mokslas, ir buvo pavadintas pagalbinėmis disciplinomis, kadangi būtent jos ir padėjo parašyti naują, kvalifikuotą, nekronikinę istoriją. Išaušo mokslinės naratyvinės istorijos laikai.

Pagaliau kalbėdamas apie pačią sfragistiką, noriu atkreipti dėmesį, jog antspaudai – tai visų pirma kultūros reiškinys. Kartu tai ir objektas, kuris labai daug pasako apie valstybės struktūrą, jos raidą, dvasinę kultūrą, tiriamojo laikotarpio vaizdulius, simbolius ir t. t. Nors sakoma, kad tai pagalbinė mokslo disciplina, bet tai pamatas, ant kurio stovi paties istorijos mokslo rūmas. Nežinodamas tų vadinamųjų pagalbinių disciplinų, istorikas negalės kvalifikuotai įvertinti faktų, procesų ir t. t. Netgi tos vadinamosios legendos – antspaudų įrašai – yra daug pasakantys dalykai.

Tie įrašai mums akivaizdžiai byloja, kad antspaudai – tai neatsiejama europietiškos kultūros dalis. Bet ne lietuviškos, kaip kad ją suprantame šiandien.
Bet taip visoje Europoje. Tiesa, trumpą laiką svarbų tuo metu vaidmenį vaidino kirilica. Tačiau toliau procesas plėtojosi lotynų, kažkiek ir lenkų kalba. Žinoma, šių dienų sfragistikoje jau vartojama lietuvių kalba.

Kaip įvertintumėte Lietuvos antspaudų turtus?
Jeigu lyginsimės su turtingomis šiuo požiūriu šalimis, tai galime patys sau atrodyti labai bėdini. Bet jei mėginsime įvertinti visa, ką turime, tai matysime didžiulį turtą, kurį būtina giliai tyrinėti.

Doc. Edmundas Rimša sako, jog tų tyrinėjimų pradžia buvo gerokai varžoma, pakako įvairių “tabu”. Pavyzdžiui, sovietmečiu buvo reikalaujama apsiriboti vien dabartinės Lietuvos teritorijoje esančių tos srities paminklų tyrinėjimu, buvo tiesiog draudžiama tyrinėti tai, kas buvo susiję su Baltarusijos, Ukrainos ir kitomis teritorijomis?
Žinoma, kad taip, – trukdymų pakako visiems. Bet štai ką galiu pasakyti. Dar nesu kiek giliau susipažinęs su naująja knyga, tačiau kiek pažįstu patį E. Rimšą ir jo sfragistikos, heraldikos tyrinėjimus, tai neabejoju, jog naujasis veikalas yra nepaprastai vertingas darbas.
Prisimenu, kaip E. Rimša pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute. Į akis iškart krito tai, kad šis žmogus moka nepaprastai sistemingai dirbti. Kad būtų suprantamiau, ką noriu pasakyti, pasitelksiu štai tokią analogiją:
"Vienoje užsienio šalyje statė rusai ir vokiečiai. Rusai jau pastatė sienas, buvo bebaigią ir visą pastatą, beliko tik stogą uždengti, o vokiečiai tarsi dar net nepradėjo statyti. Jie pirma paruošė aikštelę, suprojektavo ir nutiesė komunikacijas, kelius ir kt. Rusai to nedarė, bet iškart visą pastatą pastatė. Todėl vėliau turėjo daug ką iš naujo perstatinėti."

Edmundas Rimša iškart savo tyrinėjimus pradėjo kaip tie vokiečiai statinį: susidarė kartoteką, skrupulingai susirinko kas reikia, kad būtų po ranka. Regis, tik porą antspaudėlių buvo ištyrinėjęs, o jau viską turėjo sudėliojęs į lentynėles, pedantiškai susisteminęs darbą.

Vaizdumo dėlei pasitelksiu dar vieną pavyzdį. Iki pasirodant kultūros istoriko Edmundo Laucevičiaus veikalui “Popierius Lietuvoje. XV-XVIII a.” (1967 m. 2 kn.) filigranistikos, t. y. vandens ženklų tyrinėjimo, disciplinos Lietuvoje tebuvo užuomazgos, kitų kraštų tyrinėtojams balta dėmė. E. Laucevičius savo veikalu šios srities tyrinėjimams iškart užtikrino tarptautinį pripažinimą, Lietuvos filigranistika nuo šiol drąsiai galėjo būti lyginama su tokiais kitų šalių geriausiais laimėjimais. Tokio aukšto įvertinimo pasiekti galima tik nepaprastai kantriu darbu, suprantama, jeigu žmogui pakanka žinių, erudicijos ir didžiulio pasiaukojimo. Viso to E. Laucevičiui pakako. Drįstu teigti, jog tokio pat lygmens darbas yra ir pastaroji Edmundo Rimšos knyga apie senuosius antspaudus. Šį sfragistikos darbą drąsiai norėčiau palyginti būtent su E. Laucevičiaus filigranistikai skirtuoju veikalu. Naujoji E. Rimšos knyga lietuviškąją sfragistiką iškelia į tarptautinį šios rūšies tyrinėjimų lygį. Kalbėdamas apie asmenines mokslininko savybes, vėlgi matau tą patį pasiaukojamą darbą, didelius sugebėjimus ir visas kitas giliam mokslininkui būdingas savybes.

Lietuvoje turime aukšto lygio sfragistikos žinovą?
Pasakysiu daugiau: turime istoriką, kuris Lietuvoje šį mokslą sukūrė. Iki tol buvo fragmentai. Dabar turime sistemą.

Ar galime Edmundą Rimšą vadinti Lietuvos sfragistikos “tėvu”?
Drąsiai.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

***********************************************************************************

Šaltinis http://www.istorija.lt/html/body_ldk2.html :

Lietuvos istorijos institutas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyrius

8. Problemos nagrinėjimas užsienyje: Svarbesni pagalbinių istorijos mokslų tyrimų darbai nurodyti 1997 m., teikiant programą Instituto tarybai. Čia paminėsime tik kai kurias naujesnes kaimyninių kraštų studijas, susijusias su mūsų programos antrojo etapo problematika.
  Lenkijoje valstybės ir žemių heraldiką aptarė Stefanas Krzysztofas Kuczyńskis knygoje: „Polskie herby ziemskie. Geneza, trześci, funkcje“ (Warszawa, 1993) bei kituose darbuose: „Orzeł Biały – 700 lat herbu państwa polskiego“ (Warszawa, 1995). Zenonas Piechas ištyrė Piastų antspaudų ikonografiją: „Ikonografija pieczęci Piastów“ (Kraków, 1993). Iš esmės Lenkijos ir kaimyninių kraštų valstybės heraldikai skirtas Krokuvoje įvykusio devintojo Tarptautinio heraldikos koliokviumo straipsnių rinkinys: „L’Aigle et le Lion dans le blason médiéval et moderne“ (Warszawa, 1997). Lenkijos ir Europos teisinės archeologijos klausimais (ceremonialas, insignijos ir kiti dalykai) rašė Witoldas Maiselis: „Archeologia prawna Polski“ (Warszawa; Poznań, 1982); „Archeologia prawna Europy“ (Warszawa; Poznań, 1989). Ryszardas Kiersnowskis išsamiai išnagrinėjo viduramžių Europos numizmatiką (kultūros aspektu): „Moneta w kulturze wieków średnich“ (Warszawa, 1988). Neliko užmarštyje ir Lenkijos viduramžių diplomatika, kuriai daugiausia dėmesio skyrė Irena Sułkowska-Kurasiowa: „Polska kancelaria królewska w latach 1447–1506“ (Wrocław; Warszawa; Kraków, 1967); „Dokumenty królewskie i ich funkcja w państwie polskim za Andegawnów i pierwszych Jagiellonów 1370–1444“ (Warszawa, 1977).
  Janas Tęgowskis daug naujų duomenų pateikė Gediminaičių genealogijai knygoje „Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów“ (Biblioteka Genealogiczna, t. 2, pod red. M. Górnego, Poznań; Wrocław, 1999).
Iš miestų heraldikos reikia paminėti du svarbius darbus. Vieną, skirtą Didžiosios Lenkijos miestams, parašė Marekas Adamczewskis: „Heraldyka miast Wielkopolskich do końca XVIII wieku“ (Warszawa, 2000), kitą – Mažosios Lenkijos miestų herbams – Henrykas Seroka: „Herby miast Małopolskich do końca XVIII wieku“ (Warszawa, 2002).
  Baltarusijoje Anatolijus Citovas tyrinėjo valstybės antspaudus: „Пячаткі старажытнай Беларусі. Нарысы сфрагістыки“ (Мінск, 1993); dar kartą aptarė miestų heraldiką: „Геральдыка беларускіх местаў“ (Мінск, 1998).
  Ukrainoje valdovų genealogija domėjosi L. Vojtilovičius: „Генеалогiя династiй Рюриковичiв i Гедимiновичiв“ (Київ, 1992).
  Rusijoje Valentinas Janinas kartu su P. Gaidukovu paskelbė Senosios Rusios kunigaikščių, stačiatikių bažnyčios bei kitų pareigūnų antspaudų sąvado trečiąjį tomą: „Актовые печати Древней Руси X–XV вв.“ (Москва, 1999), vėlesnius Rusijos antspaudus tyrinėjo Nadežda Soboleva: „Русские печати“ (oтв. ред. В. И. Буганов, Москва, 1991).
  Čekijoje labai svarbią Vakarų Europos viduramžių antspaudų sintezę (valdovų sfragistika kaip kultūros tyrimų objektas) paskelbė Tomašas Krejčíkas, „Pečet’ v kultuře strědověku“ (Ostrava, 1998).
  Švedijoje šiuolaikinę valstybės, žemių ir miestų heraldiką aptarė valstybės heraldikė Clara Nevéus: „Ny Svensk Vapenbok“ (Stockholm, 1992). Suomijoje apie Lietuvos valstybės herbą bei vėliavas rašė Kari K. Laurla, „Liettuan vaakuna ja lippu“ (Helsinki, 2000).
       9. Antrajame programos etape planuojami konkretūs darbai. Išleisti tris mokslinių tyrimų studijas: R. Čapaitė „Gotikinis raštas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštinėje (1392–1430). Paleografinė studija“ (naujais duomenimis papildyta daktaro disertacija; 2003 m.); E. Rimša „Lietuvos valdovų ir valstybės antspaudai (nuo Mindaugo iki Stanislovo Augusto)“ (2003 m. pab. – 2004 m. pr.); G. Zujienė „Valdovų, Lietuvos aukščiausių valstybės ir bažnyčios dignitorių insignijos bei ceremonialas viešajame gyvenime“ (daktaro disertacijos pagrindu, 2004–2005 m.). Parengti ir išleisti antrąją „Lietuvos heraldikos“ knygą (E. Rimša, 2003 m.). Parašyti paleografijos metodinę priemonę studentams (R. Čapaitė, 2002 m.). Bibliografijų grupėje planuojama išleisti 5 tomus: „Lietuvos istorijos bibliografija: 1998, 1999, 2000, 2001, 2002 metai“ (rengia I. Tumelytė ir T. Baranauskas). Rengiant medžiagą „Lietuvos istorijos retrospektyvinei bibliografijai“ iš pradžių parengti „XIX a. Lietuvos istorijos bibliografiją“ (V. Pugačiauskas, 2005 m.) bei istorijos darbų bibliografiją: „Lietuva Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu“ (D. Blažytė-Baužienė, 2004 m.). Už kitus darbus atsiskaitoma straipsniais, pranešimais mokslinėse konferencijose bei seminaruose.
       10. Programos intelektiniai resursai:
       a) Pagalbinių istorijos mokslų programoje:
       1) Edmundas Rimša, doc. hum. m. dr., Lietuvos istorijos institutas, vyr. mokslo darbuotojas (programos vadovas);
       2) Rūta Čapaitė, hum. m. dr., Lietuvos istorijos institutas, mokslo darbuotoja;
       3) Jolita Sarcevičienė, hum. m. dr., Lietuvos istorijos institutas, jaunesnioji mokslo darbuotoja;
       4) Gitana Zujienė, Lietuvos istorijos institutas, vyr. laborantė;
       b) Bibliografijų grupėje:
       5) Zigmantas Kiaupa, prof. hum. m. dr., Lietuvos istorijos institutas, vyr. mokslo darbuotojas (vadovas);
       6) Irena Tumelytė, Lietuvos istorijos institutas, jaunesnioji mokslo darbuotoja;
       7) Asta Strikaitytė, Lietuvos istorijos institutas, laborantė.

   ********************************************************************************

                             Svarbesni darbai, paskelbti nuo programos vykdymo pradžios

                                                                 Knygos

R. Čapaitė, Gotikinis raštas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštinėje (1392–1430). Paleografinė studija. Daktaro disertacijos santrauka, Vilnius: LII leidykla, 1998, 30 p.
Zusammenfassung: Der gotische Schrift der Kanzlei des litauischen Grosfürsten Vytautas (S. 27–29).
Lietuvos heraldika, kn. 1–2, sudarė ir parengė E. Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 1998–2004 (192 ir 240 p.).
Lietuvos istorijos bibliografija – 1997, sud. I. Tumelytė, Vilnius: LII leidykla, 2002, 222 p.
E. Rimša, Heraldika. Iš praeities į dabartį, Vilnius: Versus aureus, 2004, 184 p.; 2-oji papildyta laida, Vilnius: Versus Aureus, 2004, 192 p.
E. Rimša, Heraldry: Past to present, translated from Lithuanian by Vijolė Arbas, Vilnius: Versus aureus, 2005, 208 p.
E. Rimša, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai, Vilnius: Žara, 1999, 765 p.
Reziume: Pieczęcie miast Wielkiego Księstwa Litewskiego (s. 705–719); Die Städtesiegel des Großfürstentums Litauen (S. 720–736).
The heraldry of Lithuania, compiled and arranged by E. Rimša, Vilnius: Baltos lankos, 1998, bk. 1, 192 p.
Zigmantas Kiaupa. Bibliografijos rodyklė: 1973–2001, sud. I. Tumelytė ir D. Vilimas, Vilnius: LII leidykla, 2002, 40 p.

                                                                 Straipsniai

R. Čapaitė, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijų bei popiežiaus Grigaliaus XIII bulės rašto paleografinė analizė, Lietuvos archyvai, 2001/14, p. 7–25.
R. Čapaitė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kasdienybė pagal jo ir jo amžininkų korespondenciją, kn.: Alytaus miesto istorijos fragmentai, Alytus, 2001, p. 10–27.
R. Čapaitė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto korespondencijos vertimai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė A. Baliulis ir E. Meilus, Vilnius, 2001, p. 13–21.
R. Čapaitė, Tekstų publikavimo ir vertimo principai, kn.: 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, sud. J. Kiaupienė, Vilnius, 2002, p. 13–15.
R. Čapaitė, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto ir 1445 m. nuorašo raštas, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, sud. J. Kiaupienė, Vilnius, 2002, p. 99–133.
R. Čapaitė, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto ir 1445 m. nuorašo trancliteracija, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, sud. J. Kiaupienė, Vilnius, 2002, p. 17–20, 25–29.
E. Rimša, Jonas Basanavičius ir Lietuvos heraldika, Dr. Jonas Basanavičius 1851–1927, sud. Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2003, p. 200–204.
E. Rimša, Karpis su vilko dantimis Veliuonos heraldikoje, Veliuona, sud. V. Girininkienė ir kt, Vilnius, 2001, p. 129–139.
E. Rimša, Kas antspaudavo 1380 m. Dovydiškių sutartį? Istorijos akiračiai: straipsnių rinkinys, red. komisija: A. Dubonis, Z. Kiaupa, E. Rimša (pirmininkas), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004, p. 77–90.
E. Rimša, Kilmingųjų herbai Lietuvoje, Lietuvos bajorų palikuoniai, sud. J. Stankus, Vilnius, 2000, p. 35–53.
E. Rimša, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės antspaudų vaškas XIII–XVIII a., Lituanistica, 1997, nr. 3(31), p. 3–17.
Santrauka: Seal wax in the Grand Duchy of Lithuania in the 13th–18th centuries (p. 18).
E. Rimša, Mažeikių ir aplinkinių rajonų miestų heraldika, Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos. Konferencijos medžiaga, sud. A. Nikžentaitis, A. Rupkutė, Klaipėda, 1997, p. 88–111.
E. Rimša, Miestų heraldika Abiejų Tautų Respublikos padalijimų metu, Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius, 1997, p. 219–230.
Santrauka: Town Heraldry during the Partitions of the Republic (p. 231).
E. Rimša, Pagalbiniai istorijos mokslai – užmiršta tyrimų sritis, Lituanistika: tradicijos, dabartis, perspektyvos. Mokslinės konferencijos, skirtos Lituanistikos instituto įsteigimo 60-mečiui paminėti, pranešimai. 1999 m. kovo 9 d., Vilnius, 1999, p. 111–115.
E. Rimša, Pieczęcie Olgierda, wielkiego księcia litewskiego – dane historiograficzne a rzeczywistość, Heraldyka i okolice, red. A. Rachuba, S. Górzyński, H. Manikowska, Warszawa, 2002, s. 201–215.
E. Rimša, Stepono Batoro Lietuvos didieji antspaudai ir jų atsiradimo aplinkybės, Lietuvos istorijos metraštis. 2001 metai, 2, Vilnius, 2002, p. 213–228.
E. Rimša, Trumpai apie Renavo ir kitų kilmingųjų herbus, Žemaičių praeitis, d. 9: Renavas, sud. A. Butrimas ir kt., Vilnius, 2001, p. 53–70.
E. Rimša, 1385 m. Krėvos akto antspaudai, 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, sud. J. Kiaupienė, Vilnius, 2002, p. 79–98.
E. Rimša, Vilniaus liuteronų antspaudai, Kultūrų sankirtos. Skiriama doc. dr. Ingės Lukšaitės 60-mečiui, sud. Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, E. Rimša, J. Sarcevičienė, Vilnius, 2000, p. 93–100.
Santrauka: Seals of Vilnius Lutherans (p. 101).
G. Zujienė, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmonų valdžios ženklai XVI–XVIII a., Lietuvos istorijos metraštis, 2002, 1, Vilnius: LII leidykla, 2003, p. 5–29.
Samtrauka: Symbols of power of hetmans of the Grand Duchy of Lithuania, p. 30-32.
G. Zujienė, Vilniaus universiteto skeptras, Lituanistica, 2002, Nr. 1, p. 3–17.
Santrauka: Sceptre of Vilnius University (p. 17–18).

          Programos vadovas doc., hum. m. dr. Edmundas Rimša
   
  © Lietuvos istorijos institutas, 2005 m. gruodžio 15 d.

Отредактировано KestaS (2006-05-13 11:44:46 am)