***********************************************************************************

"Инженерныe войсa Русской армии 1909-1917гг." (Ю. Веремеев. Анатомия армии)
http://armor.kiev.ua/army/forma-2/ing-pogon-1909.shtml

***********************************************************************************
***********************************************************************************

Cайт в котором много инфы о Ковенских (Каунаских) фортах
http://www.kovno.ru/

***********************************************************************************

Общая карта фронта WW1

Линия фронта в Первой мировой войне в Литве (общая карта)
http://www.grwar.ru/library/Evseev-Sven … le0026.jpg
http://www.kovno.ru/forum/viewtopic.php … cebf228dcc

(после нажатия на линк сайта подождать пока на карте в правом нижнем углу появится окошло и нажать на него - карта "вырастет")

     Линию фронта WW1 не трудно определить на местности - должны быть легко заметные остатки немецких железобетонных бункеров - их (несколько разных типов) немцы построили по всей линии фронта WW1 довольно плотно - они стоят по одному или группами через несколько сот метров друг от друга по всей бывшей линии фронта.

     Местные жители обычно хорошо их знают и иногда приспосабливают для своих нужд - обычно как погреба или держут картошку.

     Фото разных типов таких укреплений (бункеров, дотов, дзотов...) см. тут:
                    http://tunelis.ginklai.net/fortification/IIreich/

                      Парочку фото выкладываю:

   

   

******************************************************************************************

Šaltinis - http://www.kaime.puslapiai.lt/atstumas.html

      1915 m. rudenį per Ignalinos rajono žemes ėjo Vokietijos rytų fronto linija. Čia vyko pozicinis karas. Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse buvo sudarytos 2 ar 3 gynybos linijos. Viena jų ėjo per Raščiūnų, Guntauninkų ir kt. kaimus. Manoma, miške buvus Vokietijos X armijos vyriausiosios būstinės. Tai mena iki šių dienų išlikę betoniniai bunkeriai. Rajone saugoma apie 100 Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gynybinių įtvirtinimų.

******************************************************************************************

Šaltinis - http://www.leonoxiiifondas.lt/index.php?id=302

                              Istorija » Betoniniai karo pėdsakai Aukštaitijos miškuose

                                                        Manvydas Vitkūnas

     Rytų Lietuvoje, Zarasų, Ignalinos bei Švenčionių rajonuose, gyvenviečių pakraščiuose bei aplinkiniuose miškuose ir laukuose, yra išlikę dešimtys betoninių įtvirtinimų, slėptuvių, ugnies taškų, daugybė apkasų linijų, iš medžio ir žemės pastatytų įtvirtinimų pėdsakų, karių kapų. Šie iki šiol rimčiau netyrinėti objektai - Pirmojo pasaulinio karo palikimas.

                                                     Vokiečiai įsitvirtino ilgam

    1915 m. rudenį Rytų Lietuvoje vyko mūšiai tarp Vokietijos ir Rusijos kariuomenių. Mažiau gausios, tačiau kovingesnės ir geriau aprūpintos Vokietijos kariuomenės dešimtoji armija Švenčionėlių-Ignalinos ruože pralaužė rusų gynybą ir veržėsi toliau į Rytus. Rusams atkakliai besipriešinant, vokiečių puolimas sustojo. Mūšiai perėjo į pozicinį karą.

    Vokiečiai įsitvirtino Lietuvos šiaurės rytiniame pakraštyje. Čia vokiečių ir rusų pozicijos iš esmės nesikeitė beveik trejus metus. Per tą laiką vokiečiai, padedami prievarta suvarytų vietinių gyventojų, Tverečiaus, Turmanto bei kitose apylinkėse įrengė įspūdingus įtvirtinimų ruožus. Jie sudaro beveik ištisinę liniją nuo Latvijos sienos šiaurėje iki Adutiškio apylinkių pietuose. Vidurinė šios linijos dalis, esanti apie Vidžių miestelį, yra Baltarusijos teritorijoje. Įtvirtinimų linijų būta ir toliau į pietus, dabartinėse Baltarusijoje ir Ukrainoje. 1915 m. Rytų frontas tęsėsi nuo Baltijos jūros ties Rygos įlanka iki Dniestro upės, įtekančios į Juodąją jūrą.

    "Nuo 1915 m. iki 1918 m. pradžios fronto linija ėjo būtent čia. Vokiečių rašytojas E.M.Remarkas yra parašęs puikų romaną "Vakarų fronte nieko naujo". Galime pasakyti, kad ir Rytų fronte šioje vietoje bent porą metų nebuvo nieko naujo. Čia vyko poziciniai mūšiai, tačiau jie nebuvo intensyvūs ir kariai didesnę laiko dalį praleisdavo apkasuose nieko neveikdami arba statydami įspūdingas gynybinių įtvirtinimų linijas", - "Valstiečių laikraščiui" sakė istorikas dr. Valdas Rakutis. Anot jo, vokiečiai išilgai fronto linijos kasė apkasus, statė įvairius medinius bei gelžbetoninius įtvirtinimus, sandėlius, tvėrė spygliuotų vielų tvoras. Čia išaugo ir artilerijos parkai, ligoninės, netgi bažnyčios.

                                                    Išvarė vietos gyventojus

    Šiandien iš buvusių medinių įtvirtinimų bei apkasų linijų telikę pėdsakai. Tačiau betoniniai įtvirtinimai, tiesa, apleisti, o dažnai - ir apgriuvę, stūkso iki šiol. Jie yra gana įvairūs. Dėl dalies įtvirtinimų paskirties iki šiol ginčijasi netgi karo istorikai.

    "Daugelis išlikusių gynybinių statinių yra betoniniai, kai kurie - kompozicinio akmenų ir betono mūro. Dažnai betonas yra sutvirtintas armatūra - geležinkelio bėgiais bei įvairiomis geležinėmis sijomis. Statydami įtvirtinimus, vokiečiai taikė modernias to meto technologijas", - apžiūrinėdamas statinius šalia Tilžės kaimo (Zarasų r.) sakė istorikas Arvydas Pociūnas.

     Karo metai buvo labai sunkūs pafrontėje atsidūrusių kaimų ir miestelių gyventojams. Nemažai sodybų ir ištisų kaimų sudegė. Daugybė šeimų buvo priverstos palikti savo ūkius ir pasitraukti giliau į užnugarį. Ištuštėjusias sodybas vokiečiai naudojo kaip butus, štabus, ligonines. Daugybė pastatų buvo išardyta ir rąstai panaudoti įtvirtinimams statyti arba kurui.

     Statydami įtvirtinimus, vokiečiai naudojo daugelį iki tol vietos gyventojams mažai žinomų techninių naujovių. Gelžbetonis, elektros apšvietimas, telefono linijos bei daug kitų dalykų šiame krašte buvo naujiena. Beje, būtent vokiečių okupacijos laikotarpiu Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvoje masiškai išplito lauko tualetai.

     Monografijoje "Tverečiaus karštas" paskelbtame straipsnyje "Tverečiaus kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais" pateikiamas pluoštas kraštotyrininko Aloyzo Petrašiūno surinktų vietos gyventojų prisiminimų apie gyvenimą pafrontės linijoje Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse: "Vokiečiai išvarė visus Guntauninkų kaimo gyventojus. Leido šeimai pasiimti arklį, karvę, vežimą turto. Kitus gyvulius vokiečiai paėmė. Žmones varė organizuotai, lydėjo ginkluoti vokiečių kareiviai." "Vokiečiai išvarė daugiau kaip pusę Gilūtų gyventojų. Kiti apsistojo tame pačiame kaime. Iš geresnių pirkių žmones išvarė į ūkinius pastatus, jaujas. Pirkias užėmė vokiečiai." "Evakuotieji sunkiai gyveno: savo žemės neturėjo, nieko nesėjo ir neaugino. Gerai, jei nors už maistą gaudavo darbo." Taigi vietos žmonės buvo nuskurdinti, daugelis neteko gyvulių, kito turto, o neretai - ir gimtųjų namų, glaudėsi toliau nuo fronto esančiuose kaimuose.

                                         Atsirado elektra, geležinkeliai, tiltai…

    Okupacinė vokiečių valdžia pafrontėje nedelsdama pradėjo statyti gynybos linijas, kareivines, ligonines. Atsirado siaurieji geležinkeliai ir netgi elektros linijos. Daug vokiečių naudotų technikos priemonių bei ūkininkavimo būdų vietos žmonėms buvo didelė naujiena.

    "Vokiečiai į Erzvėtą atvedė telefonus. Daržinėje įrengė ligoninę. Įsteigė pieninę. Samdydavo moteris sviestui gaminti. Kartą žmonės pavogė sviesto, tada vokiečiai prie pieninės pastatė sargybinius." "Vokiečiai Erzvėte burokus augino. Salietros turėjo. Žmonės stebėjosi. Salietros nebuvo matę."

     Vokiečių valdžia ėmė tvarkyti kelius, tiesti geležinkelius: "Vokiečiai tiesė geležinkelius. Jais iki fronto atveždavo maistą kareiviams, šaudmenis. Išveždavo medieną, iš žmonių paimtą turtą." "Po karo žmonės ardė siauruko bėgius, kalviai kalė iš jų pavažėles plūgams." "Vokiečiai liepė - į girią. Prikirto medžių, priklojo gatvėje. Šaligatviai iš lentų. Žmonės (lietuviai) dirbo, vokiečiai komandavo." "Guntauninkuose, per Svilkos upelį, pastatė medinį tiltą. Seniau niekas negalvojo apie tiltą. Žmonės murkdėsi, važiuodami per upelį. Kai vokiečiai išėjo, tiltas supuvo, sugriuvo. Kaime vėl nėra tilto."

     Visus vietos išteklius vokiečių kariuomenė naudojo savo reikmėms. Tverečiuje netgi bažnyčią išplėšė ir grindlentes išnešė į apkasus. Paliko tik altorių.

     "Vokiečiai paėmė iš žmonių arklius ir jų negrąžino. Su arkliais veždavo pabūklus. Žmones varė prie apkasų tiesti vielinių užtvarų. Mokėjo markėmis."

      Vietos gyventojams vokiečių karių buitis bei fortifikacinių įrenginių statyba darė didžiulį įspūdį. Tverečiaus apylinkių žmonės prisiminė: "Bunkeriai - kaip miestas. Lentomis išmušta, sienos išklijuotos, metaliniai pečiukai, įvesta elektra. Bunkeriai iš rastų, karininkams - betonuoti." "Jie (vokiečiai) gerai gyveno, neskurdo kaip rusų kareiviai." "Vokiečių kareiviai lovas pasistatė, matracai, šienikai (čiužiniai). Kai jie pasitraukė, iš šienikų žmonės drabužius siuvo." "Nueini girion - kaip kokian miestelin. Beržiniai krėslai, telefonai. Štai kaip gyveno niemčius."

      Didelių mūšių prie šios įtvirtinimų linijos nebuvo. Baigiantis karui, vokiečiai pasitraukė. Įtvirtinimai liko tušti. Daugelyje jų netrukus laikinai prisiglaudė vietos gyventojai, grįžę į savo kaimus ir dažniausiai radę tik degėsius, žemėmis užgriuvusius šulinius, berželiais ir karklais užaugusius laukus. Gyvenimą teko pradėti iš naujo. Per kelerius metus žmonės atstatė kaimus, tačiau šio krašto laukė nauji išbandymai - du dešimtmečius trukusi lenkų okupacija.

      Ilgainiui daugelis įtvirtinimų buvo apleisti. Vietos žmonės stengėsi išlupti iš jų kuo daugiau metalinių detalių, kurias pritaikydavo ūkyje arba naudojo kaip geležies žaliavą. Dalį statinių gyventojai pradėjo naudoti ūkio reikmėms, visų pirma - kaip daržovių saugyklas.

      Pastaraisiais metais senieji gynybiniai įtvirtinimai sulaukia vis didesnio turistų ir karybos istorikų susidomėjimo. Deja, labai trūksta rodyklių, informacinių stendų.

*******************************************************************************************

        Prisiminimai iš kaizerinės okupacijos laikų Dūkšto ir Rimšės apylinkėse (1915–1918 m.)
                                     2006.06.02 Autorius: Laimonas Abarius 

                                http://www-new.sugardas.lt/index.php?cid=4203
                 
                                                                  Ištrauka

     Vokiečiai neketino čia ilgam apsistoti, Lietuva jiems tebuvo tiktai tarpinė stotis žygiuojant į Rusijos gilumą. Tačiau istorijos ratas pasisuko kita linkme: pergrupavusi jėgas carinė kariuomenė užėmė gynybines pozicijas ir nuo pat Adutiškio, per Drūkšius, Turmantą iki Stelmužės stojo fronto linija.

     Abi pusės rengėsi ilgalaikei gynybai: kasė apkasus, statė įtvirtintus ugnies lizdus, kuriuos dar šiandien galime pamatyti prie Turmantu, jų būta ir Serbajiškėje, Mačionyse.

     Vokiečių pusėje kaip grybai dygo štabai. Kaizerio 10-osios armijos vadovybė įsikūrė abipus Vydžių - Švenčionių kelio, o Rimšės valsčiuje kūrėsi didesnių ir mažesnių armijos padalinių štabeliai.

     Pirmosios būstinės kūrėsi gyvenamuosiuose namuose: Čeberakų kaime vokiečiai išvarė iš namų Karlos šeimą ir ten įsirengė štabą, o Janutiškyje kariuomenės reikmėms išardė naują Jokūbo Mačkinio namelį ir išsivežė jį Baltarusijon.

     Didesnės vokiečių įgulos įsikūrė Beržininkų dvare, Žibakiuose, Mažėnuose. Pafrontės ruože kasė apkasus, statė patogius bunkerius. Didžiulį kelių patalpų, apšildomą ir gerai įrengtą bunkerį vokiečiai pasistatė minėtuose Čeberakuose. Pavadino simboliškai – Berlynu.

     Keletas bunkerių pastatyta ties geležinkelio linija. Ties Konce -Troski vienkiemiu vokiečiai pasistatė bunkerių.

***********************************************************************************

Полонез канала Огинского
http://bp21.org.by/ru/art/a060523a.html

Виктор КОРБУТ, "Советская Белоруссия", № 93, 23.05.2006

Выдержка:

       "Но, пожалуй, главное «открытие» экспедиции — заброшенные немецкие доты Первой мировой войны: укрепления, окопы, блиндажи, рвы. Русские оборонительные сооружения были деревянные и сгнили, а немецкие стоят — бетонные стены в них до двух метров толщиной.

      — В 1915 году Огинский канал стал разделительной линией фронта. Мы обнаружили пятнадцать целых или частично сохранившихся дотов, — говорит Елена Калечиц. — Самый интересный — на так называемой Лысой горе, недалеко от лыжной фабрики в Телеханах. Место удивительное. Тамошние жители говорят, что якобы здесь покоится «тело хана», отсюда и название Телеханы. Конечно, это не более чем красивая легенда. Да и гора давно разрыта: внутри ее немцы выкопали котлован и подвели воду из Огинского канала. А сам холм окружили окопами и редутами.

      Сейчас ученые думают, как приспособить эти объекты «под туристов». Впрочем, опыт в этом деле есть — реконструированные доты на «Линии Сталина». Осталось найти оригинальный «поворот»."

***********************************************************************************

Отредактировано KestaS (2006-09-07 11:10:54 pm)