Материалы и ссылки на русском языке смотрите ниже литовских статей
**************************************************************************************************
Pastaba
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įvairūs objektai (akmenys, kalnai ir panašiai) šiuo metu vadinami Napoleono vardu, iš tikro su 1812 metų karu (o ypač su užkastais lobiais) visiškai nesusiję - tai žymiai ankstesnių laikų palikimas.
Tokie objektai dažnai siejami ir su švedais - vadinamieji Švedkapiai ir panašūs objektai. Jokių prancūzų, švedų ar jų užkastų lobių ten iš tikro nėra. Neišsilavinę žmonės jau nuo senų laikų ne kartą kasinėjo tokius objektus, tačiau nieko nerado, o tik apgadino ar net sunaikino kultūros paveldo vertybes (kaip aprašyta ir šiame straipsnyje - nukasė visą kalną, o ką rado - sako tik legendos).
Reikia tyrinėti tikrus to meto dokumentus ir aiškintis, kur ėjo senieji keliai, kuriais traukė įvairios kariuomenės - štai ten pakelėse tikrai gali būti ir pavienių radinių, ir net lobių (ypač paliktų prancūzų, kada jie traukėsi 1812 metais iš Rusijos ir Lietuvos).
KestaS
**************************************************************************************************
http://www.skrastas.lt/?rub=1143711027& … 1146723140
Paslaptingas Pinigų kalnas ir Napoleono armijos akmuo
Šaltinis: Laikraštis Šiaulių kraštas
E-mail: komentarai@skrastas.lt WWW: http://www.skrastas.lt
Paieška pagal leidinį
No. 134 (3803)
Publikacijos data: 2004.06.11
Autorius: Loreta RIPSKYTĖ
Pinigų kalno vietoje išlikęs akmuo, apžėlęs samanomis. Joniškio rajone, Satkūnų miške netoli kelio, stūkso didžiulis samanomis apžėlęs akmuo. Kadaise jis gulėjo ant čia pat supiltos kalvos, kurią žmonės vadino Pinigų kalnu. Kalną žmonės nukasė, bet akmuo, menantis Napoleono armijos traukimąsi, buvo apipintas legendomis. Jis magiškai traukia nelaimėlius ir smalsuolius. Akmeniu susidomėjo ir prancūzai, ir Lietuvos istorikai.
Akmens viršuje esanti įduba, pilna žemės, žmonių nuostabai, lieka neapžėlusi nei samanomis, nei žole. Lyg toje vietoje kas mėgtų sėdėti.
Prikelti iš užmaršties
"Paėjėjus 300 metrų nuo vakarinio miško pakraščio, apie 60 metrų nuo kvartalus skiriančio kelio, stūkso didžiulis akmuo. Iš rytų pusės akmenyje yra nedidelė įduba, ant kurios neauga samanos. Atrodo, kad ten kažkas dažnai sėdi. Iš vakarų pusės akmuo atsirėmęs į tris baltakamienius beržus.
Seni žmonės pasakoja, kad tai - Pinigų kalno akmuo. Po tuo akmeniu užkastos prancūzų armijos prisigrobtos brangenybės", - taip kraštotyros darbą "Legenda apie Pinigų kalną" pradeda Satkūnų kultūrinio darbo organizatorė Rita Mačiukienė. Ji ir vietos bibliotekininkė Aldona Žaliabarštienė, užrašiusi ir savąjį, antrą kraštotyros darbo variantą, dabartinių Satkūnų gyventojų jau primirštą kalną ir akmenį vėl prikėlė iš užmaršties.
Gegužės mėnesį pirmą kartą surengtoje Satkūnų seniūnijos šventėje Pinigų kalno ir akmens istorija kaip medus bites traukė vietos gyventojus. Nors bibliotekoje surengtoje parodoje pateikta medžiagos apie žymius šio krašto žmones, apie bendruomenių veiklą, gamtą, daugelis domėjosi ir stebėjosi nieko nežinoję apie paslaptingą akmenį.
"Matyt, visus vilioja pinigai", tokią išvadą daro Satkūnų kultūrinio darbo organizatorė Rita Mačiukienė.
Joana Ramanauskaitė - viena iš kelių Satkūnų gyventojų, menanti paslaptingas Pinigų kalno istorijas.
Prancūzai brangenybes palaidojo miške
Kalno ir akmens istorija iš tiesų kvepia pinigais. B. Dundulio knygoje "Napoleono imperijos žlugimas ir Lietuva (1813-1815 m.)" minima, jog 1812 metų gruodžio pabaigoje generolo Makdonaldo vadovaujami prancūzų armijos pulkai traukėsi iš Jelgavos per Šiaulius, Žemaitiją, Tilžės link. Besitraukdami prancūzai žygiavo senuoju Jelgavos - Šiaulių plentu. Būtent šis plentas kadaise ėjo beveik pro pat Satkūnmiškį. Dabar ten - dirbamas laukas.
Nuvargę prancūzų armijos kariai nakvynei taip pat pasirinkę Satkūnmiškį. Armijos gretos buvo išretėjusios, kariai nualinti bado, šalčio, kovų. Gabentas prisigrobtas brangenybes - auksą, sidabrą - nutarta užkasti nakvynės vietoje.Skryniose užrakintos brangenybės buvo sudėtos į iškastą gilią duobę. Ant skrynių paguldytas eilinis nužudytas prancūzų kareivis su visa amunicija, kad jo siela saugotų užkastus turtus.
Ant užkastos vietos kareiviams buvo liepta kepurėmis supilti kalvą, ant kurios vėliau prancūzai užritino didžiulį akmenį.
Paslaptingas raitelis, veršelių banda ir senė
"Mes gyvename netoli Satkūnmiškio. Vieną vakarą prie pat miško krovėme dobilų kaugę. Neužbaigėm viršūnės, nes pritrūko šieno. Su seserimi, pasiėmusios gūnias, nuėjome parsinešti dar. Jau temo. Netoli Pinigų kalno pamačiau priešais atjojantį raitelį ant gražaus bėro žirgo. Raitelis neištarė nė žodžio, nesigirdėjo kanopų stuksenimo.
Išsigandau, norėjau seseriai parodyti. Bet ji nusisukusi buvo ir nepamatė. Kai atsisuko, raitelio nebebuvo. Nežinom, nei iš kur jis atjojo, nei kur nujojo. Reikėjo gi per strėnas tam žirgui uždrožti! Sako, tada būtų pinigai pabyrėję", - "Šiaulių kraštui" tokį atsitikimą papasakojo Satkūnuose buvusiame Komaro dvare gyvenanti 80-metė Joana Ramanauskaitė.
Močiutei daugiau tokių paslaptingų reiškinių patirti neteko. Bet įvairiausių istorijų ji girdėjusi iš kitų žmonių.
"Mano mama Ona Ramanauskienė, gyvenusi Vaineikių kaime, pasakojo, kad jauna būdama vieną sekmadienį per pamaldas išbėgo į mišką pagrybauti. Negerai, matyt, per pamaldas taip daryti.
Pro Pinigų kalną ėjo takas į Šilės eglyną. Eidama taku mama pamatė bėgant būrį veršelių. Iš kur jie galėjo atsirasti vidury eglyno? Kaip staiga tie veršeliai atsirado, taip ir dingo. O kaime niekas neatsišaukė, kad kam veršeliai būtų dingę, - toliau porina Joana Ramanauskaitė. Teta Marcijana Zalogienė pasakojo, kas jai atsitikę apie 18931895 metus. Ėjo uogauti. Žiūri, ogi ant Pinigų kalno akmens kažkokia moteris, apsigobusi skara, besėdinti. Tik atrodė tokia keista, nežemiška - kaip baidyklė. Teta, norėdama būti mandagi, pasisveikino ir užklausė: "Sėdi, cioce?" Keistoji moteris nieko neatsakė, o išsigandusi M. Zalogienė pabėgo."
Keisti atsitikimai
Kitą dieną tą pačią M. Zalogienę, einančią dirbti pas ūkininką, ėmė sekti didžiulis šuo, kuris vėliau tarsi ištirpo ore. O vakare, grįžtančias su mama, jas, praėjusias pro Pinigų kalną, vijosi ugnies kamuolys, kuris dingo moteriai su dukra priartėjus prie namų.
Vienai Ramanauskų kaimynei taip pat nutikęs keistas dalykas. Anksti rytą, einant į darbą, priešais atsirado medinis volas. Kai mergina pradėdavo eiti greičiau, volas irgi sparčiau imdavęs riedėti. Jei ji žingsniavo lėčiau, ir volas lėčiau riedėjo. Pamiškėje, netoli Pinigų kalno, volas įsmuko į griovį ir dingo.
Bene įdomiausias nutikimas apie 1900-uosius atsitiko Ramanauskų kaimynui. Žmogus ėjo namo, pjovęs šieną, pusryčiauti. Lyg iš po žemių priešais išdygo jauna mergaitė. Rankose ji laikė kaspiną. Vyriškio mergaitė paprašė kaspiną perpjauti pusiau. Kaimynas, pasijutęs nejaukiai, mergaitę apėjo ir nužingsniavo toliau. Mergaitė jį dar tris sykius vijosi ir prašė kaspiną perpjauti, žadėdama, kad tada jis tapsiąs laimingas. Bet kaimynas vėl nieko neatsakė. Tada paslaptingoji mergaitė tarė: "Šimtą metų gulėjau po žeme ir dar šimtą teks gulėti". Po tų žodžių kažkas suskambėjo, lyg į duobę monetos byrėtų, ir netikėta kaimyno pakeleivė dingo.
Kalnas nukastas
Pasak Ritos Mačiukienės, dabar jau miręs satkūniškis S. Žarkauskas yra pasakojęs, jog apie 1918-1919 metus į Satkūnmiškį buvo atvykusi grupelė švedų. Jie kasinėję apie akmenį ir radę didelę skrynią. Tik niekas nežino, ar ten buvo dokumentai, ar taip visus masinantys pinigai.
Kiek tų pinigų po garsiuoju akmeniu likę, galima tik spėlioti. Mat iš tikrųjų prancūzų armijos užkastą brangenybių vietą žymi tik akmuo. Buvusi kalva metams bėgant kasinėta vietos žmonių, bet niekas neįstengė pajudinti akmens. Kadangi kalva buvo supilta iš žvyro, jį gabeno keliams tiesti. Dabar iš Pinigų kalno likęs tik šioks toks pakilimas.
Paslaptingas kalnas ir akmuo traukia ne tik lobių ieškotojus, bet ir gyvenimu nusivylusius žmones. Atsitiktinai ar ne, bet šią vietą, žmonės skaičiuoja, jau pasirinko trys savižudžiai.
Darbas iškeliavo į Prancūziją
Satkūnų bibliotekininkės Aldonos Žaliabarštienės kraštotyrinis darbas Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos buvo pateiktas internete. Šia istorija susidomėjo Lietuvos istorikai. O prieš kurį laiką pasakojimas iškeliavo į Prancūziją.
Pasak seniūnijos kultūrinio darbo organizatorės Ritos Mačiukienės, giminaitė, dirbanti mokytoja vienoje iš Kelmės mokyklų, atsitiktinai užklausė, ar Joniškyje nėra istorijų, susijusių su Prancūzija. Mat jos mokykla bendradarbiauja su mokykla Prancūzijoje. Pinigų kalno istorija prancūzus sudomino.
Joniškio rajono savivaldybės Kraštotvarkos ir architektūros skyriaus vyriausioji paminklosaugininkė Giedrė Rakštienė "Šiaulių kraštui" sakė, kad gegužės mėnesį viena užsienio šalių delegacija, viešėjusi Šiaulių apskrityje, jau buvo susigundžiusi apsilankyti Satkūnmiškyje. Tačiau miškininkams perspėjus apie pavasarį ypač suaktyvėjusias erkes, šios išvykos atsisakyta.
Vis dėlto Pinigų kalno akmuo pretenduoja tapti lankomu objektu. Rajono vyriausioji paminklosaugininkė kreipėsi į Kultūros paveldo centrą su prašymu įtraukti akmenį į kultūros vertybių registrą ir lankytinų vietų sąrašą.
Netrukus nuo pagrindinio Šiaulių - Rygos kelio į akmens buvimo vietą keliautojus kvies informacinė rodyklė.
**************************************************************************************************
"MUZIEJININKYSTĖS BIULETENIS" 2001 m. Nr. 4
„Europos paveldo dienų“ pradžią Nerijos forte skelbė patrankos šūviai
http://www.muziejai.lt/Informacija/Europos_a.htm
"1809-1812 m. prancūzų vadovaujami prūsų kariai nerijos gale buvo supylę grioviu apjuostą pėstininkų šansą (pylimas su apkasais)."
"Renginys prasidėjo XIXa. pr. prancūzų ir prūsų karių garbės sargyba forto prietiltyje. Ji simbolizavo forto ištakas. Sargyboje stovėjo prancūzų 129 fuzilierių pėstininkų pulko ir Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulko kariai. 1812 m.
Napoleono įsakymu Vilniuje 129 fuzilierių pėstininkų pulkas buvo papildytas 400 lietuvių.
Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas buvo ilgą laiką dislokuojamas Tilžėje, todėl kartais vadinamas tiesiog Tilžės lietuviškų dragūnų pulku. Jame daugiausia tarnavo lietuvininkų ūkininkų sūnūs. Šis pulkas žinomas jau nuo 1717 m."
**************************************************************************************************
Отредактировано KestaS (2006-08-17 05:40:33 pm)
